Balzaminis kėnis (lot. Abies Balsamea)

Paplitęs Šiaurės Amerijoje - didžiojoje rytų ir centrinės Kanados  dalyje ir JAV šiaurės rytuo-se.

Užauga iki 14-20 m, rečiau iki 27 m aukščio. Laja siaura, kūgiška. Jaunų medžių žievė glotni, pilka, su sakų pūslėmis. Medžiui senstant  žievė tampa šiurkšti ir suplyšinėjusi. Spygliai plokšti, vidutiniškai 1,5-3 cm ilgio, tamsiai žali, su šiek tiek smailėjančiomis viršūnėlėmis. Kankorėžiai statmeni, 4-8 cm ilgio. Subręsta rugsėjo mėn., o jų spalva pasikeičia nuo tamsiai violetinės iki rudos. Sparnuotos sėklos išbyra subrendus ir subyrėjus kankorėžiui. Išgyvena 150-200 metų.

Balzaminis kėnis yra populiarus, Kalėdų medis, ypatingai JAV šiaurės rytuose. Sakai naudojami Kanadietiškam balzamui (terpentino rūšis) gaminti ir tradiciškai naudojami kaip priemonė nuo peršalimo, klijai stiklui ir optinių instrumentų komponentams.

Medis šviesiamėgis, atsparus šalčiui ir sausrai.

Europinis kėnis (lot. Abies Alba)

Savaime paplitęs geografinės Vidurio, Pietų ir iš dalies Vakarų Europos kalnuotose dalyse - Sudetų, Rytų Karpatų, Alpių, Pirėnų kalnuose, fragmentais Balkanų pusiasalyje, Korsikoje ir kitur iki 2000 m aukštyje virš jūros lygio. Šiaurės rytuose arealo dalis apima Belovežo girią ir rytinius Karpatų kalnų masyvus, kur išpltęs ir lygumose.

Jauni medeliai auga lėtokai, bet palyginus su kai kuriomis kitų kėnių rūšimis auga sparčiau, bet lėčiau už paprastasias egles ir papras-tasias pušis. Užauga iki 45-55 m, retesniais atvejais iki 65 m aukščio. Europoje tai antra pagal aukštį medžių rūšis. Kamieno skersmuo siekia 1,7-2 m. Žievė balzganai pilka, kartais su sakų pūslelėmis, jaunų medžių žievė lygi, žvilganti. Senų medžių žievė suaižėja neplačiomis, pailgomis plokštelėmis. Spygliai išsidėstę pavieniui, įprastai apie 2,5 cm ilgio, šukiškai praskleisti vienoje plokštumoje į abi puses, žvilgančios tamsiai žalios spalvos. Spyglių apatinės pusės su dviem baltais išilginiais ruoželiais.

Tai vienanamis augalas, moteriški ir vyriški žiedai auga ant to pačio vieno medžio. Žydi gegužės-birželio mėn. Kankorėžiai auga į viršų, ovaliai cilindriški, 10-17 cm (retai iki 20 cm) ilgio, jauni - rusvai-žali, subrendę - rudi. Kankorėžiai sunoksta tų pačių metų rugsėjo mėnesį ir netrukus ima iš jų byrėti sėklos, ant medžių pasilieka tik kankorėžio ašelė. Sėklos 0,6-1 cm ilgio, su sakų pūslelėmis, gelsvos spalvos ir su rausvai geltonais, dukart už sėklą ilgesniais sparneliais. Įprastai gyvena 350-500 metų.

Dažnai europinis kėnis painiojamas su paprastąja egle (Piecea abies), nes bendrai žvelgiant abu medžiai išvaizda atrodo labai panašiai. Bet tik tuo jie ir panašūs. O turi įvairiausių skirtumų, nepatyrusiems geriausiai juos atskirti pagal kankorėžius ir spygliukus. Europinio kėnio kankorėžiai auga į viršų, o paprastosios eglės nukarę. Europinio kėnio spygliukai švelnūs, minkšti, kai tuo tarpu paprastosios eglės kietesni su badančiais galiukais.

Mėgsta vidutinio derlingumo ir derlingus, drėgnokus, gilius purius priemolius, priesmėlius, pietrytinės pusės nuokalnes. Labai reiklus oro drėgmei. Pakantus unksmei. Europiniai kėniai turėdami gilią ir plačią šaknų sistemą atsilaiko prieš stiprias vėtras. Lietuvoje augimo sąlygos jiems palankios.

Kaukazinis kėnis (sin. Nordmano) (lot. Abies Nordmanniana)

Kėnių rūšis, paplitusi Juodosios jūros pietinių ir rytinių pakrančių kalnuose (Turkijoje, Gruzijoje, Abchazijoje, Rusijoje).

Kaukaziniai kėniai laikomi aukščiausiais vietiniais Europos medžiais. Tai visžalis, spygliuotis medis, kurio aukštis paprastai siekia iki 60 m. Kamieno skersmuo 1,2-1,8 m. Vakarų Kaukaze pasitaiko ir 70-82 m aukščio šios rūšies medžių. Spygliai 1,8-3,5 cm ilgio, tamsiai žali. Moteriški kankorėžiai cilindriški, 10-20 cm ilgio, sudaryti iš 150–200 plaušelių. Sėklos 6 mm ilgio, su 22 mm ilgio sparneliu.

Galinga laja, kurios apatinės šakos beveik liečia žemę, paverčia nekuriuos laisviau augančius medžius didžiulėmis tamsiai-žaliomis piramidėmis. Kompaktiškiau augantys Kaukaziniai kėniai gerai apsivalo nuo sausšakių, ir tuomet miškas tampa panašus į daugybę tamsiai žalių kolonų. Tokie miškai labai išvaizdūs. Ši kėnių rūšis yra ilgaamžė (išgyvena iki 600-800 metų). Net senatvėje medžio augimas sulėtėja nežymiai. Milžiniški medžiai žūsta ne tiek nuo metų naštos, kiek pažeisti grybelų ir įvairų kenkėjų.

Mėgsta pavėsį, tačiau neblogai auga ir saulėtose vietose. Pakankamai atspari šalčiui (iki -30°C), atspari vėtroms kėnių rūšis.

Korėjnis kėnis (lot. Abies Koreana)

Atrastas 1907 metais. Paplitęs Korėjos pusiasalyje. Auga kalnuose iki 1,8 km aukštyje.

Lėtai augantis medis. Gimtinėje užauga iki 10-14 m, pas mus - iki 5-7 m. Kasmet paauga 3-4 cm. La-ja plati, tanki, kūgine. Žievė pas jaunus medelius lygi, šviesiai-pilka su rausvu atspalviu, subrendusiuose stipriai strūkinėjusi. Spygliai tankūs, 10-18 mm il-gio, žali, apatinėje pusėje turi du baltai-pilkus dryželius. Augina įspūdingus 4-7 cm ilgio, mėlynai-violetinius stačius kankorėžius. Kankorėžius pradeda auginti palyginti jauni medeliai.

Atsparūs šalčiui, iki -30°C. Mėgsta drėgnas, derlingas ir pusiau derlingas dirvas, saulėtas ir pusiau saulėtas vietas.

Korėjnis kėnis SILBERLOCKE (lot. Abies Koreana "Silberlocke")

Neukštas, užaugantis iki 2,5-3,5 m aukščio ir 1,5-2 m pločio. Auga labai lėtai (metinis prieaugis apie 5-10 cm). Laja kūgiškos formos, trum-pomis, kiek kylančiomis šakomis. Šakelės ir ūgliai tankūs, rusvi, šiek tiek plaukuoti. Trumpi, 8-16 mm ilgio spygliai užriesti į viršų, iš viršaus - tamsiai žali, apatinė jų pusė - sidabriškai-balta, todėl šakos atrodo margos. Kankorėžiai dekoratyvus, melsvai-violetinės spalvos, iki 7 cm ilgio. Auginamas nedidelėmis grupėmis ir su kitais neaukštais spygliuočiais, bei lapuočiais medžiais.

Medžiai atsparūs šalčiui (iki -30°C). Mėgsta derlingus vidutinio drėgnumo dirvožemius, saulėtas, nuo stiprių vėjų apsaugotas vietas. Pakenčia unksmę.

Kvapusis kėnis GLAUKA (lot. Abies Procera "Glauca")

Vidutinio augumo spygliuotis, 15-20 m aukščio ir 4-6 m pločio, bet pasitaiko ir didesnių egzempliorių. Per metus paauga 25-40 cm, kartais iki 75 cm. Laja gali būti kiek simetrinė, tiek ir asimetrinė, kūginė. Šakos horizontalios, retokos, ilgai išlieka apatinėje kamieno dalyje. Išsidėsčiusios netaisyklingai, bet tai nemen-kina puošnumo. Žievė - rusvai-žalia, su stambiais sakų gumbais, pas senus medžius - rausvai-ruda, iki 2,5 cm storio. Spygliai 2,5-3,5 cm ilgio, melsvai sidabriški, nesibado. Ko gero vienas iš “mėlyniausių” kėnių. Jau jauni medeliai pradeda auginti labai stambius (15-25 cm ilgio) rausvai-rudus dekoratyvinius kankorėžius.

Atsparus šalčiui. Mėgsta drėgną ir derlingą, dirvožemį, saulėtas ir pusiau saulėtas vietas.

Pilkasis kėnis (lot. Abies Concolor)

Spygliuočių medžių rūšis, paplitusi vakarinės Šiaurės Amerikos kalnuose - Siera Nevadoje, Uoliniuose kalnuose, Didžiajame baseine ir kt.

Galingas visžalis spygliuotis, kurio aukštis siekia 30-60 m, kamieno skersmuo iki - 1,9 m. Nors pasitaiko dar aukštesnių, ypač Josemičio nacionaliniame parke (Kalifornija). Auga gana greitai, per metus ūgteli apie 50-70 cm. Jų laja kūgiška, spirališka, vėliau tampa plokščiaviršūne. Spygliai ilgesni nei daugelio kėnių, 5-7 cm ilgio, išlinkę, švelnūs, melsvai-pilki. Augina cilindriškus, siaurėjančiomis viršūnėmis, 7-12 cm il-gio kankorėžius, kurie nesubrendę būna alyviškai-žali, vėliau tamsiai rudi. Gy-vena iki 350 metų ir kiek daugiau.

Kėnis šviesamėgis, atsparus šalčiui. Vertinamas dėl melsvų spygių. Vidutiniškai reiklus dirvožemiui, oro ir dirvos drėgmei. Geriau nei kitų rūšių kėniai auga sausose smėlingose dirvose. Kaip ir daugelis eglinių, neatsparus hermesui (amarams). Gerai tinka auginti miesto sąlygomis.